2010 m. rugsėjo 26 d., sekmadienis
2009 m. spalio 14 d., trečiadienis
Molėtai
Studijuoju Londone, turizmo vadybą ir prancūzų kalbą. Sužinojusi, kad turėsiu net keturis mėnesius vasaros atostogų, pradėjau planuoti ką veiksiu vasarą Lietuvoje. Niekados nesu buvusi Ventės Rage, todėl internete ieškojau info apie šią ir kitas įdomias Lietuvos vietas. Ačiū visagaliam google :), kurio dėka atradau kelionių konkursą, organizuojama zurnalo "Keliones ir Pramogos", skirtą Lietuvos vardo 1000 – mečiui paminėti. Net nespėjusi sąlygų perskaityti, jau žinojau koks bus mano šios vasaros tikslas. Ką gi Ventės Ragas liks kitiems metams...
Neužilgo mama parašė, kad birželio pradžioje su mokiniais važiuos į ekskursija i Molėtus, išskarto paprašiau, kad rezervuotų vietas ir man su Tauru.
Į Lietuva parskridom birželio 2, o jau birželio 5, išvykome užsidirbti pirmų 30 taškų. Lietingą dieną sėdome į mokinių pilną autobusą. Gidė nustebo pamačiusi tokį mažą keleivį, sakė dar nėra turėjusi tokio turisto. Bet su juo problemų nebuvo.
Iki Molėtų visą kelią lijo. Tačiau atvažiavus truputį prasišvietė. Pirmiausiai aplankėme Etnokosmologojos muziejų (1). Jaunas gidas labai įdomiai ir vaikams suprantamai bei vaizdziai pasakojo apie mūsų visatą. Pasigėrėjome nepakratojamais vaizdais iš apžvalgos aikštelės. Paskui visi patraukėme į Pagoniškąją dangaus stebykla. O iš ten į šių laikų observatorijos salę, žiūrėti filmo apie žvaigždes. Tačiau filmo aš nepamačiau, nes Tauras su baisiais riksmais pasitiko miegelį ir mums teko išeiti iš salės. Ilgokai dar savo verkimu, nedavė ramybės po naktinių tyrinėjimų miegantiems astronomams, bet po gero pusvalandžiuko užmigo laukiamajame ant sofutės. Filmui pasibaigus prie jo pasiliko močiutė, o aš ėjau apžiūrėti teleskopų.
Buvo užsakytas ir naktinis žvaigždžių stebėjimas, bet nepalankus oras sugadino šį malonumą. Darbuotojai mums gražino pinigėlius ir jau sutemus patraukėme į Alytų. O musu mažasis keliautojas užmigo tik autobusui pajudėjus.
Neužilgo mama parašė, kad birželio pradžioje su mokiniais važiuos į ekskursija i Molėtus, išskarto paprašiau, kad rezervuotų vietas ir man su Tauru.
Į Lietuva parskridom birželio 2, o jau birželio 5, išvykome užsidirbti pirmų 30 taškų. Lietingą dieną sėdome į mokinių pilną autobusą. Gidė nustebo pamačiusi tokį mažą keleivį, sakė dar nėra turėjusi tokio turisto. Bet su juo problemų nebuvo.
Iki Molėtų visą kelią lijo. Tačiau atvažiavus truputį prasišvietė. Pirmiausiai aplankėme Etnokosmologojos muziejų (1). Jaunas gidas labai įdomiai ir vaikams suprantamai bei vaizdziai pasakojo apie mūsų visatą. Pasigėrėjome nepakratojamais vaizdais iš apžvalgos aikštelės. Paskui visi patraukėme į Pagoniškąją dangaus stebykla. O iš ten į šių laikų observatorijos salę, žiūrėti filmo apie žvaigždes. Tačiau filmo aš nepamačiau, nes Tauras su baisiais riksmais pasitiko miegelį ir mums teko išeiti iš salės. Ilgokai dar savo verkimu, nedavė ramybės po naktinių tyrinėjimų miegantiems astronomams, bet po gero pusvalandžiuko užmigo laukiamajame ant sofutės. Filmui pasibaigus prie jo pasiliko močiutė, o aš ėjau apžiūrėti teleskopų.
Buvo užsakytas ir naktinis žvaigždžių stebėjimas, bet nepalankus oras sugadino šį malonumą. Darbuotojai mums gražino pinigėlius ir jau sutemus patraukėme į Alytų. O musu mažasis keliautojas užmigo tik autobusui pajudėjus.
Panevėžys
Sauleta penktadienio popietę, liepos 10, išsiruošėme į Panevėžį. Iš Paryžiaus, mėnesiui, grįžo mano draugė Skaidra. Gera proga ir su draugėmis susitikti ir toje pusėje esančius objektus aplankyti.
Panevėžyje smagiai pavakarojome prie vaišėmis nukrauto stalo. Vieni pasiilgę lietuviškos silkutės, raugintų agurkėlių, Švyturio alaus, o kiti sraigių ir Prancūziško vyno. Nors ir užsivakarojome, bet tai man nesutrukdė ryte visus išversti iš lovų. Taip šiltą ir saulėtą šeštadienio rytą, 5 žmonių kompanija, patraukėme link Biržų. Likus 2 km iki Biržų, prie Karajimiškio kaimo, sutojome papžiūrėti Karvės Olos (2). Tai didžiausia Lietuvoje karstinė įgriuva, kutioje yra keli urvai ir požeminis ežeriukas. Nusileidę žemyn, tiek kiek galima paprastiems smalsuoliams, pasifotografavome ir tuo pačiu pamaitinome turistų kraujo tykančius uodus. Po šitokio „malomumo“ nuvažiavome į Biržus. Pirmas aplankytas objektas čia buvo „Norfa“, kur prisiprkome ledų ir kitokių užkandžių. Tada jau ramus, pilnais maišais nuėjome prie Biržų pilies. Įsitaisėme ant pievelės papietauti. Kadangi šeštadienis, todėl netrūko besifotgrafuojančių vestuvinykų. Pavalgę ir pavaikštinėją šalia pilies, nuvažiavome prie ilgiausio Lietuvoje tilto, kuris jungia abu Širvenos ežero kraštus. Įveikią tiltą apžiūrėjome Astravos dvarą. Tai buvęs radvilų, o vėliau Tiškevičių dvaras su gražiu parku. Kaip ir dauguma turistų nusifotografavome prie įėjimą saugančių liūtų statulų. Įdomu tai, kad prie Karo istorijos muziejaus Kaune stovinčios liūtų statulos po I-ojo pasaulinio karo, buvo perkeltos būtent iš čia. Biržiečiams beliko tenkintis vėliau atstatytomis jų kopijomis. Iš vakaro nemažai palyta, todėl Tauras turėjo retą galimybę balose taškytis taip, kad atgalios ėjo jau tik su viršutiniais rūbeliais J. Grįžtant į Panevėžį visi keleiviai palaimingai sumigo mašinoje, žinoma, išskyrus mane. Tokia jau ta vairuotojo dalia....
Sekmadienį truputį ilgiau pamiegoję vėl sėdome į mašiną ir pirmyn link Lino muziejaus (3). Diena vėl pasakiška, tikras vidurvasaris. Sekmadienį malūnas nedirba, todėl apžiūrėjome jį iš išorės. Truputį pakalidžiojome kol suradome Pašilių Stumbryną (4). Susimokėją po du litus už įėjimą einame aplankyti Lietuvos miškų galiūnų. Labai gaila, kad šį kartą jų tebuvo 13 ir visi i vieną gardą suvaryti. Negavome taip svajotos galimybės stebėti juos iš apžvalgos bokštelio. Na bet bent Tauriukui jie paliko įspūdį. Maloni darbuotoja mums rekomendavo dar ir pakeliui esantį pažintinį Girinio taką aplankyti. Pasipuošę bateliais ir sijonukais šiaip ne taip apėjome miške esantį taką. Užtat kiek džiaugsmo suteikė miške rsato žemuogės. Ypač Taurui ir Skaidrei, kuri , turbūt, jau pamiršusi, kad žemuoges ne tik prekybos centruose rasti galima :)
Dar važiuojant į priekį užmatėme didžiulę aguonų pievą. Todėl važiuojant atgal nepraleidome progos sustoti ir surengti ten foto sesiją.
Parvežusi i Panevėžį savo keliautojų kompaniją, net neišlipusi iš mašinos patraukiau namo. Šiek tiek pavargusi buvau, todėl kelionė truko dvigubai ilgiau, nei pernai vasarą, kai tą patį atstumą įveikiau per 1,20 valandos.
Panevėžyje smagiai pavakarojome prie vaišėmis nukrauto stalo. Vieni pasiilgę lietuviškos silkutės, raugintų agurkėlių, Švyturio alaus, o kiti sraigių ir Prancūziško vyno. Nors ir užsivakarojome, bet tai man nesutrukdė ryte visus išversti iš lovų. Taip šiltą ir saulėtą šeštadienio rytą, 5 žmonių kompanija, patraukėme link Biržų. Likus 2 km iki Biržų, prie Karajimiškio kaimo, sutojome papžiūrėti Karvės Olos (2). Tai didžiausia Lietuvoje karstinė įgriuva, kutioje yra keli urvai ir požeminis ežeriukas. Nusileidę žemyn, tiek kiek galima paprastiems smalsuoliams, pasifotografavome ir tuo pačiu pamaitinome turistų kraujo tykančius uodus. Po šitokio „malomumo“ nuvažiavome į Biržus. Pirmas aplankytas objektas čia buvo „Norfa“, kur prisiprkome ledų ir kitokių užkandžių. Tada jau ramus, pilnais maišais nuėjome prie Biržų pilies. Įsitaisėme ant pievelės papietauti. Kadangi šeštadienis, todėl netrūko besifotgrafuojančių vestuvinykų. Pavalgę ir pavaikštinėją šalia pilies, nuvažiavome prie ilgiausio Lietuvoje tilto, kuris jungia abu Širvenos ežero kraštus. Įveikią tiltą apžiūrėjome Astravos dvarą. Tai buvęs radvilų, o vėliau Tiškevičių dvaras su gražiu parku. Kaip ir dauguma turistų nusifotografavome prie įėjimą saugančių liūtų statulų. Įdomu tai, kad prie Karo istorijos muziejaus Kaune stovinčios liūtų statulos po I-ojo pasaulinio karo, buvo perkeltos būtent iš čia. Biržiečiams beliko tenkintis vėliau atstatytomis jų kopijomis. Iš vakaro nemažai palyta, todėl Tauras turėjo retą galimybę balose taškytis taip, kad atgalios ėjo jau tik su viršutiniais rūbeliais J. Grįžtant į Panevėžį visi keleiviai palaimingai sumigo mašinoje, žinoma, išskyrus mane. Tokia jau ta vairuotojo dalia....
Sekmadienį truputį ilgiau pamiegoję vėl sėdome į mašiną ir pirmyn link Lino muziejaus (3). Diena vėl pasakiška, tikras vidurvasaris. Sekmadienį malūnas nedirba, todėl apžiūrėjome jį iš išorės. Truputį pakalidžiojome kol suradome Pašilių Stumbryną (4). Susimokėją po du litus už įėjimą einame aplankyti Lietuvos miškų galiūnų. Labai gaila, kad šį kartą jų tebuvo 13 ir visi i vieną gardą suvaryti. Negavome taip svajotos galimybės stebėti juos iš apžvalgos bokštelio. Na bet bent Tauriukui jie paliko įspūdį. Maloni darbuotoja mums rekomendavo dar ir pakeliui esantį pažintinį Girinio taką aplankyti. Pasipuošę bateliais ir sijonukais šiaip ne taip apėjome miške esantį taką. Užtat kiek džiaugsmo suteikė miške rsato žemuogės. Ypač Taurui ir Skaidrei, kuri , turbūt, jau pamiršusi, kad žemuoges ne tik prekybos centruose rasti galima :)
Dar važiuojant į priekį užmatėme didžiulę aguonų pievą. Todėl važiuojant atgal nepraleidome progos sustoti ir surengti ten foto sesiją.
Parvežusi i Panevėžį savo keliautojų kompaniją, net neišlipusi iš mašinos patraukiau namo. Šiek tiek pavargusi buvau, todėl kelionė truko dvigubai ilgiau, nei pernai vasarą, kai tą patį atstumą įveikiau per 1,20 valandos.
Birzai:
Astravos Dvaras:
Lino Muziejus - Malunas:
Stumbrynas:
Girinio pazintinis takas - Zemuoges :)
Buktos pažintinis takas
Liepos 17. Išvyką į Buktą derinome su reikalais Marijampolėje. Grįždami ieškojome nuorodos į pažintinį taką, neaptikę nei nuorodos, nei jokio žmogaus prie Buktos Girininkijos nuvažiavome į Žuvinto Rezervato direkciją. Nes būtent šio rezervato kontaktai duoti konkurso informacijoje apie Buktos pažintinį taką. Tenais sužinojome, kad mums reikia grįžti vėl atgal link Marijampolės, o takas randasi kitoje kelio pusėje nei Buktos Girinikija.
Kadangi jau esame prie Žuvinto ežero, todėl perėjome Žuvinto ežero pažintiniu taku, užlipome į apžvalgos bokštelį, atsisedę ant tiltelio pavalgėme ir vėl patraukėme Buktos tako (5) ieškoti. Taką beveik iš karto radome, yra tokia mini nuoroda. Bet taku labai nusivylėme. Žuvinto ežero pažintinis takas, daug kartų įdomesnis ir aplinka akiai malonesnė.
Atidžiai neperskaitę stendo, patraukėme ilgesniu taku, (1,7 km ilgio). Galima sakyti, kad visą maršrutą bėgte apibėgom, dėl milijono uodų, nes vos tik stabteli, o jie ir puola, nelaukia. Su vaiku sunku buvo, nes kelias slidus, tik ir galvojau, kaip čia neišsitėkšti tame purve. O didžiausia adrenalino dozė laukė jau įpusėjus taką, kai visai netoliese išgirdom kažką didelį šlepsint per pelkę: gal šerną, gal briedį... Mano net širdis trumpam sustojo, sustojau ir aš įsiklausyti ar žingsniai artėja ar tolsta. Logiškai suvokiu, kad žvėris turėtų bėgti nuo žmonių, bet ir fantazija dirba visu pajėgumu... o jeigu puls?... Apsidairau, aplink tik liauni medeliai, o iš šonų dumblynai... jokio išsigelbėjimo. Bet laimei žingsniai nutolsta, dar truputi pastoviu, nusiraminu ir einu į priekį. Taip norisi greičiau išeiti į kraštą, bet neturiu jokio supratimo kiek kelio dar liko. Mintyse keikiu save, koks velnias mane nešė su mažu vaiku į nežinomą mišką. Ir turbūt pirmą kartą taip beprotiškai apsidžiaugiau pamačiusi savo mašiną. Pagaliau... dar 30 taškų užsidirbom :)
Kadangi jau esame prie Žuvinto ežero, todėl perėjome Žuvinto ežero pažintiniu taku, užlipome į apžvalgos bokštelį, atsisedę ant tiltelio pavalgėme ir vėl patraukėme Buktos tako (5) ieškoti. Taką beveik iš karto radome, yra tokia mini nuoroda. Bet taku labai nusivylėme. Žuvinto ežero pažintinis takas, daug kartų įdomesnis ir aplinka akiai malonesnė.
Atidžiai neperskaitę stendo, patraukėme ilgesniu taku, (1,7 km ilgio). Galima sakyti, kad visą maršrutą bėgte apibėgom, dėl milijono uodų, nes vos tik stabteli, o jie ir puola, nelaukia. Su vaiku sunku buvo, nes kelias slidus, tik ir galvojau, kaip čia neišsitėkšti tame purve. O didžiausia adrenalino dozė laukė jau įpusėjus taką, kai visai netoliese išgirdom kažką didelį šlepsint per pelkę: gal šerną, gal briedį... Mano net širdis trumpam sustojo, sustojau ir aš įsiklausyti ar žingsniai artėja ar tolsta. Logiškai suvokiu, kad žvėris turėtų bėgti nuo žmonių, bet ir fantazija dirba visu pajėgumu... o jeigu puls?... Apsidairau, aplink tik liauni medeliai, o iš šonų dumblynai... jokio išsigelbėjimo. Bet laimei žingsniai nutolsta, dar truputi pastoviu, nusiraminu ir einu į priekį. Taip norisi greičiau išeiti į kraštą, bet neturiu jokio supratimo kiek kelio dar liko. Mintyse keikiu save, koks velnias mane nešė su mažu vaiku į nežinomą mišką. Ir turbūt pirmą kartą taip beprotiškai apsidžiaugiau pamačiusi savo mašiną. Pagaliau... dar 30 taškų užsidirbom :)
Aukštaitijos nacionalinis parkas
Man svečiuojantis Panevėžyje, Skaidra minėjo, jog planuoja vieną savaitaglį su draugais praleisti prie ežero kažkur Zarasų rajone. Šaunu, man viskas labai gražiai susidėlioja – aplankysiu pakeliui esančius objektus. O dar labiau apsidžiaugiu sužinojusi, kad ežeras randasi šalia Salako miestelio.
14 žmonių kompanija iš Panevėžio nuvyko jau penktadienį. O aš su Tauriuku išvažiuoju ankstų šeštadienio rytą ( liepos 18 dieną). Dar miegantį vaiką įsodinu į mašinos kėdutę, užkloju ir leidžamės į kelią. Tauriukas pabunda jau prabažiavus Vilnių. Pirmoji mūsų stotelė – Dubingiai (6). Dubingai nutolę nuo Vilniaus tik 50 km, labai graži vietovė. Nesunkiai randame smuklę, nes visur yra nuorodos. Sunkiausia rasti kas mane nufotografuoja, nes dar labai anksti. Bet pavaikštinėjus aplink, randu stulpelį ant kurio pastatau fotoaparatą, o pati per dešimt sekundžiu spėju įsikomponuoti į smuklės foną. Savęs pačios nusifotografavimo problema šią ir visas kitas keliones, kada važiuojame tik mudu su Tauriuku.
Pavažiuojame atgal, link Asvejos ežero. Jis vadinamas ilgiausiu Lietuvoje ežeru - jo ilgis 29 km. Užlipame ant piliakalnio, vaizdas nuostabus, ne veltui kažkada čia stovėjo Radvilų pilis. Labiausiai Dubingius išgarsino Barbora Radvilaitė, gyvenusi toje pilyje iki vedybų su karaliumi Žygimantu Augustu. Nusileidę žemyn pereiname vieninteliu Lietuvoje išlikusiu mediniu tiltu per Asvejos ežerą. Labai smagus ankstyvas rytas, dar tik žvejai tyliai rymo savo valtelėse. Vaizdas kaip iš paveikslo, jokio triukšmo, jokio judesio, tik ramybė ir grožis.
Toliau, šiek tiek šunkeliais, šiek tiek normaliu keliu pasiekiame Mindžiūnuose esantį žvejybos muziejų (7). Muziejus nedidelis, bet labai populiarus. Ten gyvenantis vyras papasakoja, kad šią dieną turės po ekskursiją kiekvieną valandą, bus lankytojų ir iš užsienio. Muziejuje sukaupta didelė senovės žūklės ežeruose įrankių kolekcija,
Važiuojame toliau, į Aukštaitijos Nacionalinį Parką. O jau vaizdai pakeliui tiesiog užburiantys, vos spėju ir vairuoti ir per langus dairytis.
Ginučiuose užlipame ant Ladakalnio(8), nuo kurio atsiveria įspūdinga panorama – nuo jo matyti net 6 ežerai. Pravažiuojame nuorodą ant Ginučių piliakalnio, bet nestojame. Reikia dar į apžvalgos bokštą (9) užlipti. 2004 metais ant Šiliniškių gūbrio buvo pastatytas 60 m aukščio telekomunikacijų bokštas, kuriame 30 m aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė. Bokštą eksploatuoja UAB "Bitė Lietuva". Susimoku du litus ir lipam. Tik pamačius tą bokštą jau žinojau, kad iki viršaus manęs niekas neužvys, labai jau aukščio bijau. Todėl akmeninėmis kojomis užlipu iki pirmos platesnės aikštelės, nusifotografuojame ir aš jau noriu žemyn leistis, o mano vaikiukas aukštyn mane tempia. Negalvojau, kad jis toks drasuolis. Bet visgi nugalėjo mano baimė – nulipome žemyn.
Vėl nerealaus grožio vietovėmis atvažiavome iki savo kelionės tikslo – Salako (10). Miestelis įsikūręs šiaurės rytų Lietuvoje, 18 km į pietvakarius nuo Zarasų. Bažnyčios bokštas jau iš toli kelią rodė, nesunku buvo ją rasti. Salako bažnyčia įdomi tuo, kad visa pamūryta iš tašytų lietuviškų akmenų. Apėją aplinkui šį didingą pastatą, pasiskambinau Skaidrei. Pasirodo jie įsikūrę, visai šalia easnčioje poilsevietėje, tereikia karjerą pravažiuoti. Taigi iš namų išvažiavusi 5 ryto, prie ežero buvau apie 13 val. Įsikūrėme ir mes, papietatavome. Maudėmes, plaukiojom baidarėmis, motorine valtimi visą ežerą apiplaukėm. Smagiai pabuvome, pavakarojome, sumigome jau gerokai po vidurnakčio. Kitą rytą labai anksti mane pažadino smarkus lietus ir griaustinis. Pagalvojusi, kad visą dieną taip lis ir bus neįdomu ir šlapia prie ežero, palikau dar miegančius draugus. O pati patraukiau link Stelmužės baznycios (11). Stelmužės bažnyčia yra viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje. Rąstai tašyti kirviu, statant nenaudota vinių. Stelmužės bažnyčios su varpine ansamblis yra tikras lietuvių liaudies muziejus.
Labiausiai sužavėjo keliukas vedantis nuo Zarasų į Stelmužę. Kalnuotas, vingiuotas, kaip linksmieji kalneliai, galėčiau pusė dienos juo važinėtis pirmyn – atgal. Eilinį kartą prie objekto esame anksti ryte. Net kraupu truputį prie Stelmužės bažnytėlės. Aplinkui nei gyvos dvasios, tik visai netoliese girdisi rytinis gervių klykavimas. Bažnytėlėje veikia sakralinio meno muziejus, bet iki jo atidarymo dar keletas valandų, todėl nelaukiame, per tą laiką jau būsime pusiaukelėje į namus.
14 žmonių kompanija iš Panevėžio nuvyko jau penktadienį. O aš su Tauriuku išvažiuoju ankstų šeštadienio rytą ( liepos 18 dieną). Dar miegantį vaiką įsodinu į mašinos kėdutę, užkloju ir leidžamės į kelią. Tauriukas pabunda jau prabažiavus Vilnių. Pirmoji mūsų stotelė – Dubingiai (6). Dubingai nutolę nuo Vilniaus tik 50 km, labai graži vietovė. Nesunkiai randame smuklę, nes visur yra nuorodos. Sunkiausia rasti kas mane nufotografuoja, nes dar labai anksti. Bet pavaikštinėjus aplink, randu stulpelį ant kurio pastatau fotoaparatą, o pati per dešimt sekundžiu spėju įsikomponuoti į smuklės foną. Savęs pačios nusifotografavimo problema šią ir visas kitas keliones, kada važiuojame tik mudu su Tauriuku.
Pavažiuojame atgal, link Asvejos ežero. Jis vadinamas ilgiausiu Lietuvoje ežeru - jo ilgis 29 km. Užlipame ant piliakalnio, vaizdas nuostabus, ne veltui kažkada čia stovėjo Radvilų pilis. Labiausiai Dubingius išgarsino Barbora Radvilaitė, gyvenusi toje pilyje iki vedybų su karaliumi Žygimantu Augustu. Nusileidę žemyn pereiname vieninteliu Lietuvoje išlikusiu mediniu tiltu per Asvejos ežerą. Labai smagus ankstyvas rytas, dar tik žvejai tyliai rymo savo valtelėse. Vaizdas kaip iš paveikslo, jokio triukšmo, jokio judesio, tik ramybė ir grožis.
Toliau, šiek tiek šunkeliais, šiek tiek normaliu keliu pasiekiame Mindžiūnuose esantį žvejybos muziejų (7). Muziejus nedidelis, bet labai populiarus. Ten gyvenantis vyras papasakoja, kad šią dieną turės po ekskursiją kiekvieną valandą, bus lankytojų ir iš užsienio. Muziejuje sukaupta didelė senovės žūklės ežeruose įrankių kolekcija,
Važiuojame toliau, į Aukštaitijos Nacionalinį Parką. O jau vaizdai pakeliui tiesiog užburiantys, vos spėju ir vairuoti ir per langus dairytis.
Ginučiuose užlipame ant Ladakalnio(8), nuo kurio atsiveria įspūdinga panorama – nuo jo matyti net 6 ežerai. Pravažiuojame nuorodą ant Ginučių piliakalnio, bet nestojame. Reikia dar į apžvalgos bokštą (9) užlipti. 2004 metais ant Šiliniškių gūbrio buvo pastatytas 60 m aukščio telekomunikacijų bokštas, kuriame 30 m aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė. Bokštą eksploatuoja UAB "Bitė Lietuva". Susimoku du litus ir lipam. Tik pamačius tą bokštą jau žinojau, kad iki viršaus manęs niekas neužvys, labai jau aukščio bijau. Todėl akmeninėmis kojomis užlipu iki pirmos platesnės aikštelės, nusifotografuojame ir aš jau noriu žemyn leistis, o mano vaikiukas aukštyn mane tempia. Negalvojau, kad jis toks drasuolis. Bet visgi nugalėjo mano baimė – nulipome žemyn.
Vėl nerealaus grožio vietovėmis atvažiavome iki savo kelionės tikslo – Salako (10). Miestelis įsikūręs šiaurės rytų Lietuvoje, 18 km į pietvakarius nuo Zarasų. Bažnyčios bokštas jau iš toli kelią rodė, nesunku buvo ją rasti. Salako bažnyčia įdomi tuo, kad visa pamūryta iš tašytų lietuviškų akmenų. Apėją aplinkui šį didingą pastatą, pasiskambinau Skaidrei. Pasirodo jie įsikūrę, visai šalia easnčioje poilsevietėje, tereikia karjerą pravažiuoti. Taigi iš namų išvažiavusi 5 ryto, prie ežero buvau apie 13 val. Įsikūrėme ir mes, papietatavome. Maudėmes, plaukiojom baidarėmis, motorine valtimi visą ežerą apiplaukėm. Smagiai pabuvome, pavakarojome, sumigome jau gerokai po vidurnakčio. Kitą rytą labai anksti mane pažadino smarkus lietus ir griaustinis. Pagalvojusi, kad visą dieną taip lis ir bus neįdomu ir šlapia prie ežero, palikau dar miegančius draugus. O pati patraukiau link Stelmužės baznycios (11). Stelmužės bažnyčia yra viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje. Rąstai tašyti kirviu, statant nenaudota vinių. Stelmužės bažnyčios su varpine ansamblis yra tikras lietuvių liaudies muziejus.
Labiausiai sužavėjo keliukas vedantis nuo Zarasų į Stelmužę. Kalnuotas, vingiuotas, kaip linksmieji kalneliai, galėčiau pusė dienos juo važinėtis pirmyn – atgal. Eilinį kartą prie objekto esame anksti ryte. Net kraupu truputį prie Stelmužės bažnytėlės. Aplinkui nei gyvos dvasios, tik visai netoliese girdisi rytinis gervių klykavimas. Bažnytėlėje veikia sakralinio meno muziejus, bet iki jo atidarymo dar keletas valandų, todėl nelaukiame, per tą laiką jau būsime pusiaukelėje į namus.
Salakas:
Stelmuze:
Dzūkija
Dabar jau Skaidrės eilė apsilankyti Dzūkijoje. Liepos 24, viena dieną prieš ekskursiją po Dzūkijos nacionalinį parką, mes abi pasilepiname Druskininkų vandens parko pirčių komplekse. O kitos dienos rytą (liepos 25) iš Alytaus pajudame link Merkinės piliakalnio (12). Diena labai graži, todėl ilgokai mėgaujamės vaizdais nuo piliakalnio. Mes abi jau ne kartą esame čia buvę, bet vistiek labai smagu pasigrožėti Merkiu ir Nemunu.
Iš Merkinės važiuojame link Marcinkonių. Kadangi nelabai įsivaizduojame į kurią pusę koks objektas yra, truputį pasukę ratais, užvažiuojame į Lankytojų centrą Marcinkonyse. Labai fainas vaikinukas mums viską aiškiai nupasakojo, pasiūlė smulkų Dzūkijos nac. parko Žemėlapį su kuriuo mums buvo labai paprasta viską rasti. Išgirdęs, kad aplankę visus objektus mes planuojame maudytis Merkį, jis mums rekomendavo labai super ežerėlį su smėlio paplūdymiu ir kitais privalumais.
Greitai susidėstėm savo maršrutą ir pirmiausiai patraukėm link Ūlos akies (13). Nuorodą radome lengvai, sunkiau buvo rasti patį objektą. Perėją tilteliu per Ulą, niekaip pievose negalėjome rasti Ūlos akies. Prisėdę, sulaukėme baidarinykų ir bendromis jėgomis radome tolėliau nuo pačios upės burbuliuojančią akį. Sako įlipsi ir kiaurai prasmegsi... labai norėjosi pabandyti... bet gal kitą kartą. Senesnieji gyventojai tiki, kad „Ūlos akies” vanduo gali pagelbėti nuo įvairių ligų, jei prie šaltinio bus einama vos saulei nusileidus.
Toliau mūsų kelias vedė prie Kastinio ežerėlio, kur labai smagiai pasibuvom, pasimaudėm. Ir Tauriukui buvo ką veikti, juk šitiek smėlio... Deja, ilgiau pabūti sutrukdė lietus. Staigiai į mašiną sumetę visą savo mantą, nuvažiavome prie Musteikos kaime esančio senovinės bitininkystės muziejaus (14). 2006 metais Musteikos kaime buvo įkurtas senovinių kelminių avilių bitynas, o aplinkiniuose miškuose naujose drevėse apsigyveno bitės. Taip išsipildė senas gamtininko priesakas. Dabar bityne galima pamatyti, kaip kelminiuose aviliuose yra prižiūrimos bitės, kaip tvarkomas medus ir vaškas. Taip pat galima pamatyti kaip yra daromi kelminiai aviliai, kaip daromi nedideli aviliai – vabikai, skirti bičių spiečiams vilioti. Tik išlipus iš mašinos, mūsų laukė netikėtumas – šimtai uodų, bičių, bimbalų ir kitokių skraidūnų. Spėjome tik nusifotografuoti ir atgal į mašiną sušokom, net Tauro nespėjau į kėdutę įsodinti, o Skaidrai ant kelių pasodinau. Taigi ką pamatėm, tai tik tai, ką buvo įmanoma pamatyti per mašinos langą. Važiuodamos atgal niekaip negalėjome supratsi kaip tokioje vietoje gali gyventi žmonės.
Čepkelių pažintinis takas liko kitam kartui, nes ir lietus įsismagino ir jau temo.
Iš Merkinės važiuojame link Marcinkonių. Kadangi nelabai įsivaizduojame į kurią pusę koks objektas yra, truputį pasukę ratais, užvažiuojame į Lankytojų centrą Marcinkonyse. Labai fainas vaikinukas mums viską aiškiai nupasakojo, pasiūlė smulkų Dzūkijos nac. parko Žemėlapį su kuriuo mums buvo labai paprasta viską rasti. Išgirdęs, kad aplankę visus objektus mes planuojame maudytis Merkį, jis mums rekomendavo labai super ežerėlį su smėlio paplūdymiu ir kitais privalumais.
Greitai susidėstėm savo maršrutą ir pirmiausiai patraukėm link Ūlos akies (13). Nuorodą radome lengvai, sunkiau buvo rasti patį objektą. Perėją tilteliu per Ulą, niekaip pievose negalėjome rasti Ūlos akies. Prisėdę, sulaukėme baidarinykų ir bendromis jėgomis radome tolėliau nuo pačios upės burbuliuojančią akį. Sako įlipsi ir kiaurai prasmegsi... labai norėjosi pabandyti... bet gal kitą kartą. Senesnieji gyventojai tiki, kad „Ūlos akies” vanduo gali pagelbėti nuo įvairių ligų, jei prie šaltinio bus einama vos saulei nusileidus.
Toliau mūsų kelias vedė prie Kastinio ežerėlio, kur labai smagiai pasibuvom, pasimaudėm. Ir Tauriukui buvo ką veikti, juk šitiek smėlio... Deja, ilgiau pabūti sutrukdė lietus. Staigiai į mašiną sumetę visą savo mantą, nuvažiavome prie Musteikos kaime esančio senovinės bitininkystės muziejaus (14). 2006 metais Musteikos kaime buvo įkurtas senovinių kelminių avilių bitynas, o aplinkiniuose miškuose naujose drevėse apsigyveno bitės. Taip išsipildė senas gamtininko priesakas. Dabar bityne galima pamatyti, kaip kelminiuose aviliuose yra prižiūrimos bitės, kaip tvarkomas medus ir vaškas. Taip pat galima pamatyti kaip yra daromi kelminiai aviliai, kaip daromi nedideli aviliai – vabikai, skirti bičių spiečiams vilioti. Tik išlipus iš mašinos, mūsų laukė netikėtumas – šimtai uodų, bičių, bimbalų ir kitokių skraidūnų. Spėjome tik nusifotografuoti ir atgal į mašiną sušokom, net Tauro nespėjau į kėdutę įsodinti, o Skaidrai ant kelių pasodinau. Taigi ką pamatėm, tai tik tai, ką buvo įmanoma pamatyti per mašinos langą. Važiuodamos atgal niekaip negalėjome supratsi kaip tokioje vietoje gali gyventi žmonės.
Čepkelių pažintinis takas liko kitam kartui, nes ir lietus įsismagino ir jau temo.
Kretinga – Mosėdis – Karklė
Is Olandijos grįžo Tauro krikšto mama, Karolina. Dar mums bunant užsienyje, susiplanavom, kad grizus i Lietuva, kartu važiuosime i pajūrį keletai dienelių. Todėl liepos 27 dieną išvažiavome į Palangą (aš su Tauriuku jau antrą kartą šią vasarą). Pasipležinę pora dienų, liepos 29, nusprendėme ne prie jūros praleisti, o aplankyti keletą objektų esnčių Žemaitijoje.
Pirmiausiai, žinoma, Kretingos dvaras (15). Jame jau esu buvusi pora kartų, todėl taupydami laiką tik nusifotografavome prie jo. Už valandėlės jau esame Mosėdyje (16). Tauriukas miega, tenka iškrauti visą bagažinės turinį, kad išimti vežimėlį ir akmenuotu grindiniu dardame į V. Into sodybą. Esu čia buvusi prieš daug daug metų, bet ne daug ką teprisimenu. Po sodybą vaikštome pakaitomis, nes reikia budėti prie vaiko, su vežimėliu sunkoka arba , vietomis išviso neįmanoma, pravažiuoti. Paskui sustojame prie Akmenų muziejaus, turint daugiau laiko pavaikštinėti smagu.
Kadangi jau esame šiame krašte, aplankome ir Orvydų sodybą. Nebereikalo ją dar vadina Nesamonių muziejumi, kazkiek primena pasivaikšciojima kapinėse. Tauriukui labiausiai patiko varpu skambinti.
Iš čia traukiame atgal į pajūrį, šį kartą į Karklę. Ir atradame nuostabę vietą.... Nusileidę nuo Olandų skardžio (17) apie pora valandų praleidome pajūryje, ten taip ramu, gražu ir gera, net namo nesinori, bet reikia... Kaip ir eilinį kartą, visi sumigo mašinoje, pavargę nuo įspūdžių. Tik aš, vairuotoja, turėjau ištverti ilgą kelią namo. Netoli Alytaus sustojame prie Balbieriškio atodangos (18). Kojas pramankštinti, gaivaus vakaro oro įkvėpti.
Pirmiausiai, žinoma, Kretingos dvaras (15). Jame jau esu buvusi pora kartų, todėl taupydami laiką tik nusifotografavome prie jo. Už valandėlės jau esame Mosėdyje (16). Tauriukas miega, tenka iškrauti visą bagažinės turinį, kad išimti vežimėlį ir akmenuotu grindiniu dardame į V. Into sodybą. Esu čia buvusi prieš daug daug metų, bet ne daug ką teprisimenu. Po sodybą vaikštome pakaitomis, nes reikia budėti prie vaiko, su vežimėliu sunkoka arba , vietomis išviso neįmanoma, pravažiuoti. Paskui sustojame prie Akmenų muziejaus, turint daugiau laiko pavaikštinėti smagu.
Kadangi jau esame šiame krašte, aplankome ir Orvydų sodybą. Nebereikalo ją dar vadina Nesamonių muziejumi, kazkiek primena pasivaikšciojima kapinėse. Tauriukui labiausiai patiko varpu skambinti.
Iš čia traukiame atgal į pajūrį, šį kartą į Karklę. Ir atradame nuostabę vietą.... Nusileidę nuo Olandų skardžio (17) apie pora valandų praleidome pajūryje, ten taip ramu, gražu ir gera, net namo nesinori, bet reikia... Kaip ir eilinį kartą, visi sumigo mašinoje, pavargę nuo įspūdžių. Tik aš, vairuotoja, turėjau ištverti ilgą kelią namo. Netoli Alytaus sustojame prie Balbieriškio atodangos (18). Kojas pramankštinti, gaivaus vakaro oro įkvėpti.
Mosedis:
Orvydu Sodyba:
Karkle:
Kretinga:
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
