Man svečiuojantis Panevėžyje, Skaidra minėjo, jog planuoja vieną savaitaglį su draugais praleisti prie ežero kažkur Zarasų rajone. Šaunu, man viskas labai gražiai susidėlioja – aplankysiu pakeliui esančius objektus. O dar labiau apsidžiaugiu sužinojusi, kad ežeras randasi šalia Salako miestelio.
14 žmonių kompanija iš Panevėžio nuvyko jau penktadienį. O aš su Tauriuku išvažiuoju ankstų šeštadienio rytą ( liepos 18 dieną). Dar miegantį vaiką įsodinu į mašinos kėdutę, užkloju ir leidžamės į kelią. Tauriukas pabunda jau prabažiavus Vilnių. Pirmoji mūsų stotelė – Dubingiai (6). Dubingai nutolę nuo Vilniaus tik 50 km, labai graži vietovė. Nesunkiai randame smuklę, nes visur yra nuorodos. Sunkiausia rasti kas mane nufotografuoja, nes dar labai anksti. Bet pavaikštinėjus aplink, randu stulpelį ant kurio pastatau fotoaparatą, o pati per dešimt sekundžiu spėju įsikomponuoti į smuklės foną. Savęs pačios nusifotografavimo problema šią ir visas kitas keliones, kada važiuojame tik mudu su Tauriuku.
Pavažiuojame atgal, link Asvejos ežero. Jis vadinamas ilgiausiu Lietuvoje ežeru - jo ilgis 29 km. Užlipame ant piliakalnio, vaizdas nuostabus, ne veltui kažkada čia stovėjo Radvilų pilis. Labiausiai Dubingius išgarsino Barbora Radvilaitė, gyvenusi toje pilyje iki vedybų su karaliumi Žygimantu Augustu. Nusileidę žemyn pereiname vieninteliu Lietuvoje išlikusiu mediniu tiltu per Asvejos ežerą. Labai smagus ankstyvas rytas, dar tik žvejai tyliai rymo savo valtelėse. Vaizdas kaip iš paveikslo, jokio triukšmo, jokio judesio, tik ramybė ir grožis.
Toliau, šiek tiek šunkeliais, šiek tiek normaliu keliu pasiekiame Mindžiūnuose esantį žvejybos muziejų (7). Muziejus nedidelis, bet labai populiarus. Ten gyvenantis vyras papasakoja, kad šią dieną turės po ekskursiją kiekvieną valandą, bus lankytojų ir iš užsienio. Muziejuje sukaupta didelė senovės žūklės ežeruose įrankių kolekcija,
Važiuojame toliau, į Aukštaitijos Nacionalinį Parką. O jau vaizdai pakeliui tiesiog užburiantys, vos spėju ir vairuoti ir per langus dairytis.
Ginučiuose užlipame ant Ladakalnio(8), nuo kurio atsiveria įspūdinga panorama – nuo jo matyti net 6 ežerai. Pravažiuojame nuorodą ant Ginučių piliakalnio, bet nestojame. Reikia dar į apžvalgos bokštą (9) užlipti. 2004 metais ant Šiliniškių gūbrio buvo pastatytas 60 m aukščio telekomunikacijų bokštas, kuriame 30 m aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė. Bokštą eksploatuoja UAB "Bitė Lietuva". Susimoku du litus ir lipam. Tik pamačius tą bokštą jau žinojau, kad iki viršaus manęs niekas neužvys, labai jau aukščio bijau. Todėl akmeninėmis kojomis užlipu iki pirmos platesnės aikštelės, nusifotografuojame ir aš jau noriu žemyn leistis, o mano vaikiukas aukštyn mane tempia. Negalvojau, kad jis toks drasuolis. Bet visgi nugalėjo mano baimė – nulipome žemyn.
Vėl nerealaus grožio vietovėmis atvažiavome iki savo kelionės tikslo – Salako (10). Miestelis įsikūręs šiaurės rytų Lietuvoje, 18 km į pietvakarius nuo Zarasų. Bažnyčios bokštas jau iš toli kelią rodė, nesunku buvo ją rasti. Salako bažnyčia įdomi tuo, kad visa pamūryta iš tašytų lietuviškų akmenų. Apėją aplinkui šį didingą pastatą, pasiskambinau Skaidrei. Pasirodo jie įsikūrę, visai šalia easnčioje poilsevietėje, tereikia karjerą pravažiuoti. Taigi iš namų išvažiavusi 5 ryto, prie ežero buvau apie 13 val. Įsikūrėme ir mes, papietatavome. Maudėmes, plaukiojom baidarėmis, motorine valtimi visą ežerą apiplaukėm. Smagiai pabuvome, pavakarojome, sumigome jau gerokai po vidurnakčio. Kitą rytą labai anksti mane pažadino smarkus lietus ir griaustinis. Pagalvojusi, kad visą dieną taip lis ir bus neįdomu ir šlapia prie ežero, palikau dar miegančius draugus. O pati patraukiau link Stelmužės baznycios (11). Stelmužės bažnyčia yra viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje. Rąstai tašyti kirviu, statant nenaudota vinių. Stelmužės bažnyčios su varpine ansamblis yra tikras lietuvių liaudies muziejus.
Labiausiai sužavėjo keliukas vedantis nuo Zarasų į Stelmužę. Kalnuotas, vingiuotas, kaip linksmieji kalneliai, galėčiau pusė dienos juo važinėtis pirmyn – atgal. Eilinį kartą prie objekto esame anksti ryte. Net kraupu truputį prie Stelmužės bažnytėlės. Aplinkui nei gyvos dvasios, tik visai netoliese girdisi rytinis gervių klykavimas. Bažnytėlėje veikia sakralinio meno muziejus, bet iki jo atidarymo dar keletas valandų, todėl nelaukiame, per tą laiką jau būsime pusiaukelėje į namus.
14 žmonių kompanija iš Panevėžio nuvyko jau penktadienį. O aš su Tauriuku išvažiuoju ankstų šeštadienio rytą ( liepos 18 dieną). Dar miegantį vaiką įsodinu į mašinos kėdutę, užkloju ir leidžamės į kelią. Tauriukas pabunda jau prabažiavus Vilnių. Pirmoji mūsų stotelė – Dubingiai (6). Dubingai nutolę nuo Vilniaus tik 50 km, labai graži vietovė. Nesunkiai randame smuklę, nes visur yra nuorodos. Sunkiausia rasti kas mane nufotografuoja, nes dar labai anksti. Bet pavaikštinėjus aplink, randu stulpelį ant kurio pastatau fotoaparatą, o pati per dešimt sekundžiu spėju įsikomponuoti į smuklės foną. Savęs pačios nusifotografavimo problema šią ir visas kitas keliones, kada važiuojame tik mudu su Tauriuku.
Pavažiuojame atgal, link Asvejos ežero. Jis vadinamas ilgiausiu Lietuvoje ežeru - jo ilgis 29 km. Užlipame ant piliakalnio, vaizdas nuostabus, ne veltui kažkada čia stovėjo Radvilų pilis. Labiausiai Dubingius išgarsino Barbora Radvilaitė, gyvenusi toje pilyje iki vedybų su karaliumi Žygimantu Augustu. Nusileidę žemyn pereiname vieninteliu Lietuvoje išlikusiu mediniu tiltu per Asvejos ežerą. Labai smagus ankstyvas rytas, dar tik žvejai tyliai rymo savo valtelėse. Vaizdas kaip iš paveikslo, jokio triukšmo, jokio judesio, tik ramybė ir grožis.
Toliau, šiek tiek šunkeliais, šiek tiek normaliu keliu pasiekiame Mindžiūnuose esantį žvejybos muziejų (7). Muziejus nedidelis, bet labai populiarus. Ten gyvenantis vyras papasakoja, kad šią dieną turės po ekskursiją kiekvieną valandą, bus lankytojų ir iš užsienio. Muziejuje sukaupta didelė senovės žūklės ežeruose įrankių kolekcija,
Važiuojame toliau, į Aukštaitijos Nacionalinį Parką. O jau vaizdai pakeliui tiesiog užburiantys, vos spėju ir vairuoti ir per langus dairytis.
Ginučiuose užlipame ant Ladakalnio(8), nuo kurio atsiveria įspūdinga panorama – nuo jo matyti net 6 ežerai. Pravažiuojame nuorodą ant Ginučių piliakalnio, bet nestojame. Reikia dar į apžvalgos bokštą (9) užlipti. 2004 metais ant Šiliniškių gūbrio buvo pastatytas 60 m aukščio telekomunikacijų bokštas, kuriame 30 m aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė. Bokštą eksploatuoja UAB "Bitė Lietuva". Susimoku du litus ir lipam. Tik pamačius tą bokštą jau žinojau, kad iki viršaus manęs niekas neužvys, labai jau aukščio bijau. Todėl akmeninėmis kojomis užlipu iki pirmos platesnės aikštelės, nusifotografuojame ir aš jau noriu žemyn leistis, o mano vaikiukas aukštyn mane tempia. Negalvojau, kad jis toks drasuolis. Bet visgi nugalėjo mano baimė – nulipome žemyn.
Vėl nerealaus grožio vietovėmis atvažiavome iki savo kelionės tikslo – Salako (10). Miestelis įsikūręs šiaurės rytų Lietuvoje, 18 km į pietvakarius nuo Zarasų. Bažnyčios bokštas jau iš toli kelią rodė, nesunku buvo ją rasti. Salako bažnyčia įdomi tuo, kad visa pamūryta iš tašytų lietuviškų akmenų. Apėją aplinkui šį didingą pastatą, pasiskambinau Skaidrei. Pasirodo jie įsikūrę, visai šalia easnčioje poilsevietėje, tereikia karjerą pravažiuoti. Taigi iš namų išvažiavusi 5 ryto, prie ežero buvau apie 13 val. Įsikūrėme ir mes, papietatavome. Maudėmes, plaukiojom baidarėmis, motorine valtimi visą ežerą apiplaukėm. Smagiai pabuvome, pavakarojome, sumigome jau gerokai po vidurnakčio. Kitą rytą labai anksti mane pažadino smarkus lietus ir griaustinis. Pagalvojusi, kad visą dieną taip lis ir bus neįdomu ir šlapia prie ežero, palikau dar miegančius draugus. O pati patraukiau link Stelmužės baznycios (11). Stelmužės bažnyčia yra viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje. Rąstai tašyti kirviu, statant nenaudota vinių. Stelmužės bažnyčios su varpine ansamblis yra tikras lietuvių liaudies muziejus.
Labiausiai sužavėjo keliukas vedantis nuo Zarasų į Stelmužę. Kalnuotas, vingiuotas, kaip linksmieji kalneliai, galėčiau pusė dienos juo važinėtis pirmyn – atgal. Eilinį kartą prie objekto esame anksti ryte. Net kraupu truputį prie Stelmužės bažnytėlės. Aplinkui nei gyvos dvasios, tik visai netoliese girdisi rytinis gervių klykavimas. Bažnytėlėje veikia sakralinio meno muziejus, bet iki jo atidarymo dar keletas valandų, todėl nelaukiame, per tą laiką jau būsime pusiaukelėje į namus.
Salakas:
Stelmuze:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą