Dabar jau Skaidrės eilė apsilankyti Dzūkijoje. Liepos 24, viena dieną prieš ekskursiją po Dzūkijos nacionalinį parką, mes abi pasilepiname Druskininkų vandens parko pirčių komplekse. O kitos dienos rytą (liepos 25) iš Alytaus pajudame link Merkinės piliakalnio (12). Diena labai graži, todėl ilgokai mėgaujamės vaizdais nuo piliakalnio. Mes abi jau ne kartą esame čia buvę, bet vistiek labai smagu pasigrožėti Merkiu ir Nemunu.
Iš Merkinės važiuojame link Marcinkonių. Kadangi nelabai įsivaizduojame į kurią pusę koks objektas yra, truputį pasukę ratais, užvažiuojame į Lankytojų centrą Marcinkonyse. Labai fainas vaikinukas mums viską aiškiai nupasakojo, pasiūlė smulkų Dzūkijos nac. parko Žemėlapį su kuriuo mums buvo labai paprasta viską rasti. Išgirdęs, kad aplankę visus objektus mes planuojame maudytis Merkį, jis mums rekomendavo labai super ežerėlį su smėlio paplūdymiu ir kitais privalumais.
Greitai susidėstėm savo maršrutą ir pirmiausiai patraukėm link Ūlos akies (13). Nuorodą radome lengvai, sunkiau buvo rasti patį objektą. Perėją tilteliu per Ulą, niekaip pievose negalėjome rasti Ūlos akies. Prisėdę, sulaukėme baidarinykų ir bendromis jėgomis radome tolėliau nuo pačios upės burbuliuojančią akį. Sako įlipsi ir kiaurai prasmegsi... labai norėjosi pabandyti... bet gal kitą kartą. Senesnieji gyventojai tiki, kad „Ūlos akies” vanduo gali pagelbėti nuo įvairių ligų, jei prie šaltinio bus einama vos saulei nusileidus.
Toliau mūsų kelias vedė prie Kastinio ežerėlio, kur labai smagiai pasibuvom, pasimaudėm. Ir Tauriukui buvo ką veikti, juk šitiek smėlio... Deja, ilgiau pabūti sutrukdė lietus. Staigiai į mašiną sumetę visą savo mantą, nuvažiavome prie Musteikos kaime esančio senovinės bitininkystės muziejaus (14). 2006 metais Musteikos kaime buvo įkurtas senovinių kelminių avilių bitynas, o aplinkiniuose miškuose naujose drevėse apsigyveno bitės. Taip išsipildė senas gamtininko priesakas. Dabar bityne galima pamatyti, kaip kelminiuose aviliuose yra prižiūrimos bitės, kaip tvarkomas medus ir vaškas. Taip pat galima pamatyti kaip yra daromi kelminiai aviliai, kaip daromi nedideli aviliai – vabikai, skirti bičių spiečiams vilioti. Tik išlipus iš mašinos, mūsų laukė netikėtumas – šimtai uodų, bičių, bimbalų ir kitokių skraidūnų. Spėjome tik nusifotografuoti ir atgal į mašiną sušokom, net Tauro nespėjau į kėdutę įsodinti, o Skaidrai ant kelių pasodinau. Taigi ką pamatėm, tai tik tai, ką buvo įmanoma pamatyti per mašinos langą. Važiuodamos atgal niekaip negalėjome supratsi kaip tokioje vietoje gali gyventi žmonės.
Čepkelių pažintinis takas liko kitam kartui, nes ir lietus įsismagino ir jau temo.
Iš Merkinės važiuojame link Marcinkonių. Kadangi nelabai įsivaizduojame į kurią pusę koks objektas yra, truputį pasukę ratais, užvažiuojame į Lankytojų centrą Marcinkonyse. Labai fainas vaikinukas mums viską aiškiai nupasakojo, pasiūlė smulkų Dzūkijos nac. parko Žemėlapį su kuriuo mums buvo labai paprasta viską rasti. Išgirdęs, kad aplankę visus objektus mes planuojame maudytis Merkį, jis mums rekomendavo labai super ežerėlį su smėlio paplūdymiu ir kitais privalumais.
Greitai susidėstėm savo maršrutą ir pirmiausiai patraukėm link Ūlos akies (13). Nuorodą radome lengvai, sunkiau buvo rasti patį objektą. Perėją tilteliu per Ulą, niekaip pievose negalėjome rasti Ūlos akies. Prisėdę, sulaukėme baidarinykų ir bendromis jėgomis radome tolėliau nuo pačios upės burbuliuojančią akį. Sako įlipsi ir kiaurai prasmegsi... labai norėjosi pabandyti... bet gal kitą kartą. Senesnieji gyventojai tiki, kad „Ūlos akies” vanduo gali pagelbėti nuo įvairių ligų, jei prie šaltinio bus einama vos saulei nusileidus.
Toliau mūsų kelias vedė prie Kastinio ežerėlio, kur labai smagiai pasibuvom, pasimaudėm. Ir Tauriukui buvo ką veikti, juk šitiek smėlio... Deja, ilgiau pabūti sutrukdė lietus. Staigiai į mašiną sumetę visą savo mantą, nuvažiavome prie Musteikos kaime esančio senovinės bitininkystės muziejaus (14). 2006 metais Musteikos kaime buvo įkurtas senovinių kelminių avilių bitynas, o aplinkiniuose miškuose naujose drevėse apsigyveno bitės. Taip išsipildė senas gamtininko priesakas. Dabar bityne galima pamatyti, kaip kelminiuose aviliuose yra prižiūrimos bitės, kaip tvarkomas medus ir vaškas. Taip pat galima pamatyti kaip yra daromi kelminiai aviliai, kaip daromi nedideli aviliai – vabikai, skirti bičių spiečiams vilioti. Tik išlipus iš mašinos, mūsų laukė netikėtumas – šimtai uodų, bičių, bimbalų ir kitokių skraidūnų. Spėjome tik nusifotografuoti ir atgal į mašiną sušokom, net Tauro nespėjau į kėdutę įsodinti, o Skaidrai ant kelių pasodinau. Taigi ką pamatėm, tai tik tai, ką buvo įmanoma pamatyti per mašinos langą. Važiuodamos atgal niekaip negalėjome supratsi kaip tokioje vietoje gali gyventi žmonės.
Čepkelių pažintinis takas liko kitam kartui, nes ir lietus įsismagino ir jau temo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą