Liepos 17. Išvyką į Buktą derinome su reikalais Marijampolėje. Grįždami ieškojome nuorodos į pažintinį taką, neaptikę nei nuorodos, nei jokio žmogaus prie Buktos Girininkijos nuvažiavome į Žuvinto Rezervato direkciją. Nes būtent šio rezervato kontaktai duoti konkurso informacijoje apie Buktos pažintinį taką. Tenais sužinojome, kad mums reikia grįžti vėl atgal link Marijampolės, o takas randasi kitoje kelio pusėje nei Buktos Girinikija.
Kadangi jau esame prie Žuvinto ežero, todėl perėjome Žuvinto ežero pažintiniu taku, užlipome į apžvalgos bokštelį, atsisedę ant tiltelio pavalgėme ir vėl patraukėme Buktos tako (5) ieškoti. Taką beveik iš karto radome, yra tokia mini nuoroda. Bet taku labai nusivylėme. Žuvinto ežero pažintinis takas, daug kartų įdomesnis ir aplinka akiai malonesnė.
Atidžiai neperskaitę stendo, patraukėme ilgesniu taku, (1,7 km ilgio). Galima sakyti, kad visą maršrutą bėgte apibėgom, dėl milijono uodų, nes vos tik stabteli, o jie ir puola, nelaukia. Su vaiku sunku buvo, nes kelias slidus, tik ir galvojau, kaip čia neišsitėkšti tame purve. O didžiausia adrenalino dozė laukė jau įpusėjus taką, kai visai netoliese išgirdom kažką didelį šlepsint per pelkę: gal šerną, gal briedį... Mano net širdis trumpam sustojo, sustojau ir aš įsiklausyti ar žingsniai artėja ar tolsta. Logiškai suvokiu, kad žvėris turėtų bėgti nuo žmonių, bet ir fantazija dirba visu pajėgumu... o jeigu puls?... Apsidairau, aplink tik liauni medeliai, o iš šonų dumblynai... jokio išsigelbėjimo. Bet laimei žingsniai nutolsta, dar truputi pastoviu, nusiraminu ir einu į priekį. Taip norisi greičiau išeiti į kraštą, bet neturiu jokio supratimo kiek kelio dar liko. Mintyse keikiu save, koks velnias mane nešė su mažu vaiku į nežinomą mišką. Ir turbūt pirmą kartą taip beprotiškai apsidžiaugiau pamačiusi savo mašiną. Pagaliau... dar 30 taškų užsidirbom :)
Kadangi jau esame prie Žuvinto ežero, todėl perėjome Žuvinto ežero pažintiniu taku, užlipome į apžvalgos bokštelį, atsisedę ant tiltelio pavalgėme ir vėl patraukėme Buktos tako (5) ieškoti. Taką beveik iš karto radome, yra tokia mini nuoroda. Bet taku labai nusivylėme. Žuvinto ežero pažintinis takas, daug kartų įdomesnis ir aplinka akiai malonesnė.
Atidžiai neperskaitę stendo, patraukėme ilgesniu taku, (1,7 km ilgio). Galima sakyti, kad visą maršrutą bėgte apibėgom, dėl milijono uodų, nes vos tik stabteli, o jie ir puola, nelaukia. Su vaiku sunku buvo, nes kelias slidus, tik ir galvojau, kaip čia neišsitėkšti tame purve. O didžiausia adrenalino dozė laukė jau įpusėjus taką, kai visai netoliese išgirdom kažką didelį šlepsint per pelkę: gal šerną, gal briedį... Mano net širdis trumpam sustojo, sustojau ir aš įsiklausyti ar žingsniai artėja ar tolsta. Logiškai suvokiu, kad žvėris turėtų bėgti nuo žmonių, bet ir fantazija dirba visu pajėgumu... o jeigu puls?... Apsidairau, aplink tik liauni medeliai, o iš šonų dumblynai... jokio išsigelbėjimo. Bet laimei žingsniai nutolsta, dar truputi pastoviu, nusiraminu ir einu į priekį. Taip norisi greičiau išeiti į kraštą, bet neturiu jokio supratimo kiek kelio dar liko. Mintyse keikiu save, koks velnias mane nešė su mažu vaiku į nežinomą mišką. Ir turbūt pirmą kartą taip beprotiškai apsidžiaugiau pamačiusi savo mašiną. Pagaliau... dar 30 taškų užsidirbom :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą