Sauleta penktadienio popietę, liepos 10, išsiruošėme į Panevėžį. Iš Paryžiaus, mėnesiui, grįžo mano draugė Skaidra. Gera proga ir su draugėmis susitikti ir toje pusėje esančius objektus aplankyti.
Panevėžyje smagiai pavakarojome prie vaišėmis nukrauto stalo. Vieni pasiilgę lietuviškos silkutės, raugintų agurkėlių, Švyturio alaus, o kiti sraigių ir Prancūziško vyno. Nors ir užsivakarojome, bet tai man nesutrukdė ryte visus išversti iš lovų. Taip šiltą ir saulėtą šeštadienio rytą, 5 žmonių kompanija, patraukėme link Biržų. Likus 2 km iki Biržų, prie Karajimiškio kaimo, sutojome papžiūrėti Karvės Olos (2). Tai didžiausia Lietuvoje karstinė įgriuva, kutioje yra keli urvai ir požeminis ežeriukas. Nusileidę žemyn, tiek kiek galima paprastiems smalsuoliams, pasifotografavome ir tuo pačiu pamaitinome turistų kraujo tykančius uodus. Po šitokio „malomumo“ nuvažiavome į Biržus. Pirmas aplankytas objektas čia buvo „Norfa“, kur prisiprkome ledų ir kitokių užkandžių. Tada jau ramus, pilnais maišais nuėjome prie Biržų pilies. Įsitaisėme ant pievelės papietauti. Kadangi šeštadienis, todėl netrūko besifotgrafuojančių vestuvinykų. Pavalgę ir pavaikštinėją šalia pilies, nuvažiavome prie ilgiausio Lietuvoje tilto, kuris jungia abu Širvenos ežero kraštus. Įveikią tiltą apžiūrėjome Astravos dvarą. Tai buvęs radvilų, o vėliau Tiškevičių dvaras su gražiu parku. Kaip ir dauguma turistų nusifotografavome prie įėjimą saugančių liūtų statulų. Įdomu tai, kad prie Karo istorijos muziejaus Kaune stovinčios liūtų statulos po I-ojo pasaulinio karo, buvo perkeltos būtent iš čia. Biržiečiams beliko tenkintis vėliau atstatytomis jų kopijomis. Iš vakaro nemažai palyta, todėl Tauras turėjo retą galimybę balose taškytis taip, kad atgalios ėjo jau tik su viršutiniais rūbeliais J. Grįžtant į Panevėžį visi keleiviai palaimingai sumigo mašinoje, žinoma, išskyrus mane. Tokia jau ta vairuotojo dalia....
Sekmadienį truputį ilgiau pamiegoję vėl sėdome į mašiną ir pirmyn link Lino muziejaus (3). Diena vėl pasakiška, tikras vidurvasaris. Sekmadienį malūnas nedirba, todėl apžiūrėjome jį iš išorės. Truputį pakalidžiojome kol suradome Pašilių Stumbryną (4). Susimokėją po du litus už įėjimą einame aplankyti Lietuvos miškų galiūnų. Labai gaila, kad šį kartą jų tebuvo 13 ir visi i vieną gardą suvaryti. Negavome taip svajotos galimybės stebėti juos iš apžvalgos bokštelio. Na bet bent Tauriukui jie paliko įspūdį. Maloni darbuotoja mums rekomendavo dar ir pakeliui esantį pažintinį Girinio taką aplankyti. Pasipuošę bateliais ir sijonukais šiaip ne taip apėjome miške esantį taką. Užtat kiek džiaugsmo suteikė miške rsato žemuogės. Ypač Taurui ir Skaidrei, kuri , turbūt, jau pamiršusi, kad žemuoges ne tik prekybos centruose rasti galima :)
Dar važiuojant į priekį užmatėme didžiulę aguonų pievą. Todėl važiuojant atgal nepraleidome progos sustoti ir surengti ten foto sesiją.
Parvežusi i Panevėžį savo keliautojų kompaniją, net neišlipusi iš mašinos patraukiau namo. Šiek tiek pavargusi buvau, todėl kelionė truko dvigubai ilgiau, nei pernai vasarą, kai tą patį atstumą įveikiau per 1,20 valandos.
Panevėžyje smagiai pavakarojome prie vaišėmis nukrauto stalo. Vieni pasiilgę lietuviškos silkutės, raugintų agurkėlių, Švyturio alaus, o kiti sraigių ir Prancūziško vyno. Nors ir užsivakarojome, bet tai man nesutrukdė ryte visus išversti iš lovų. Taip šiltą ir saulėtą šeštadienio rytą, 5 žmonių kompanija, patraukėme link Biržų. Likus 2 km iki Biržų, prie Karajimiškio kaimo, sutojome papžiūrėti Karvės Olos (2). Tai didžiausia Lietuvoje karstinė įgriuva, kutioje yra keli urvai ir požeminis ežeriukas. Nusileidę žemyn, tiek kiek galima paprastiems smalsuoliams, pasifotografavome ir tuo pačiu pamaitinome turistų kraujo tykančius uodus. Po šitokio „malomumo“ nuvažiavome į Biržus. Pirmas aplankytas objektas čia buvo „Norfa“, kur prisiprkome ledų ir kitokių užkandžių. Tada jau ramus, pilnais maišais nuėjome prie Biržų pilies. Įsitaisėme ant pievelės papietauti. Kadangi šeštadienis, todėl netrūko besifotgrafuojančių vestuvinykų. Pavalgę ir pavaikštinėją šalia pilies, nuvažiavome prie ilgiausio Lietuvoje tilto, kuris jungia abu Širvenos ežero kraštus. Įveikią tiltą apžiūrėjome Astravos dvarą. Tai buvęs radvilų, o vėliau Tiškevičių dvaras su gražiu parku. Kaip ir dauguma turistų nusifotografavome prie įėjimą saugančių liūtų statulų. Įdomu tai, kad prie Karo istorijos muziejaus Kaune stovinčios liūtų statulos po I-ojo pasaulinio karo, buvo perkeltos būtent iš čia. Biržiečiams beliko tenkintis vėliau atstatytomis jų kopijomis. Iš vakaro nemažai palyta, todėl Tauras turėjo retą galimybę balose taškytis taip, kad atgalios ėjo jau tik su viršutiniais rūbeliais J. Grįžtant į Panevėžį visi keleiviai palaimingai sumigo mašinoje, žinoma, išskyrus mane. Tokia jau ta vairuotojo dalia....
Sekmadienį truputį ilgiau pamiegoję vėl sėdome į mašiną ir pirmyn link Lino muziejaus (3). Diena vėl pasakiška, tikras vidurvasaris. Sekmadienį malūnas nedirba, todėl apžiūrėjome jį iš išorės. Truputį pakalidžiojome kol suradome Pašilių Stumbryną (4). Susimokėją po du litus už įėjimą einame aplankyti Lietuvos miškų galiūnų. Labai gaila, kad šį kartą jų tebuvo 13 ir visi i vieną gardą suvaryti. Negavome taip svajotos galimybės stebėti juos iš apžvalgos bokštelio. Na bet bent Tauriukui jie paliko įspūdį. Maloni darbuotoja mums rekomendavo dar ir pakeliui esantį pažintinį Girinio taką aplankyti. Pasipuošę bateliais ir sijonukais šiaip ne taip apėjome miške esantį taką. Užtat kiek džiaugsmo suteikė miške rsato žemuogės. Ypač Taurui ir Skaidrei, kuri , turbūt, jau pamiršusi, kad žemuoges ne tik prekybos centruose rasti galima :)
Dar važiuojant į priekį užmatėme didžiulę aguonų pievą. Todėl važiuojant atgal nepraleidome progos sustoti ir surengti ten foto sesiją.
Parvežusi i Panevėžį savo keliautojų kompaniją, net neišlipusi iš mašinos patraukiau namo. Šiek tiek pavargusi buvau, todėl kelionė truko dvigubai ilgiau, nei pernai vasarą, kai tą patį atstumą įveikiau per 1,20 valandos.
Birzai:
Astravos Dvaras:
Lino Muziejus - Malunas:
Stumbrynas:
Girinio pazintinis takas - Zemuoges :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą